2013-04-20

"Nieko gyvenime nepasiekusio" bibliotekininko istorija...

Vėl keliauju ir, kaip visada, vartau senus kultūrinius laikraščius. Ir štai - „Šiaurės Atėnuose“ (2013 m. balandžio 12 d. Nr. 14(1128) p. 11) – atradau Rock‘n‘Roll bibliotekininkams tinkančią istoriją - apie paminklą nieko nepasiekusiam žmogui pastačiusį bibliotekininką. Visą laikraštyje išspausdintą ištrauką „Paminklas“ iš Beno Tarkerio romano „Suklastotos sielos“ galite perskaityti čia: http://www.satenai.lt/?p=25102

O žemiau bibliotekininko istorija iš trijų citatų:

Kartu su tėvu statėme namą, dirbau visus ūkio darbus, o baigęs mokyklą įsidarbinau bibliotekoje. Tėvai jau buvo prakutę, patys samdė pagalbinius lauko darbininkus, todėl mano pagalbos kaip ir nereikėjo. Jie įkalbinėjo mane važiuoti iš čia, baigti rimtus mokslus, žadėjo visokeriopą pagalbą, bet aš likau. Aš buvau įsimylėjęs. [...]“.

„– Ji išvažiavo, – po pauzės tarė senukas. – Su kažkokiu puošniu džentelmenu, kuris buvo atvykęs į salą papramogauti. O aš likau čia. Toliau dirbau bibliotekininku ir raminausi skaitydamas knygas. Saloje tada buvo kone dvigubai daugiau gyventojų, bet dauguma vaikų neraštingi. Mokslas buvo mokamas, o tėvai nelabai turėjo už ką susimokėti. Eidavau pas jų tėvus ir prašydavau, kad leistų savo vaikus bent pas mane į biblioteką. Aš juos mokydavau skaityti, na ir rašyti. Užsakydavau iš žemyno vaikiškų knygučių, bet jos buvo ganėtinai brangios, o valstybė menkai finansavo. Pradėjau pats vaikams rašyti istorijas. Ant balto lapo didelėmis, spausdintomis raidėmis, šalia pripiešdavau visokių grožybių. Bet turbūt nebuvau tam gabus, nes mano rašinių nespausdino nė vienas leidinys. Žmonės mane laikė keistuoliu, turbūt net ir dabar… Visą gyvenimą ir dirbau bibliotekoje. Aišku, buvo minčių išvažiuoti, viską mesti, bet mane sulaikydavo mano vaikai. Taip nieko gyvenime ir nepasiekiau. Net šeimos nesukūriau. [...]“.

„– Tėvai po mirties man paliko nemažą palikimą, tiek pinigais, tiek trobesiais. Virš bibliotekos turėjau butuką ir nenorėjau gyventi name vidury laukų. Viską pardaviau. Už visus turėtus pinigus sugalvojau sutvarkyti miestelio aikštę. Nuėjau pas merą ir pasiūliau. Pasakiau, kad noriu iškloti naują grindinį, įrengti fontaną, suoliukus ir nudažyti namų fasadus, žiūrinčius į aikštę. Fontano centre sugalvojau pastatyti paminklą paprastiems, nieko gyvenime nepasiekusiems, jokių gabumų neatskleidusiems žmonėms. [...]“.

Kažkaip man giliai nuskambėjo ši istorija. Norisi paklausti, ar tai pažįstamas bibliotekininkas? Visą gyvenimą pasišventęs dirba švietimo ir pagalbos žmonėms misijai, bet save priskiria prie „paprastų, nieko gyvenime nepasiekusių, jokių gabumų neatskleidusių žmonių“ Ir kartu - sau (ir kitiems, tokiems kaip jis) pastato paminklą... Įdomu, kokias mintis jums sukėlė rašytojo sukurta istorija?

1 komentaras: